Delis, Indija
Mumbajuje nusileidau anksti ryte. Iškart patraukiau prie oro linijų kasų, nes internetu niekaip nepavyko nusipirkti bilieto skrydžiui į Delį. Neužilgo rankose turėjau Deccan avialinijų bilietus į Delį už valandos ir atgal į Mumbajų už beveik dviejų savaičių. Ką gi, pradžia sklandi.
Lėktuvas į Delį buvo beveik tuščias. Jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia nusileidus, būčiau tokia skrydžio tyla ir ramybe labiau pasmėgavusi. Nes išėjus iš Delio oro uosto, įsėdusi į taksi ir įsiliejus į eismo srautą Raudonojo forto link, patekau į tokį chaosą, kad staiga idėja porą savaičių vienai pakeliauti po Indiją pasirodė kvaila, neapgalvota avantiūra. Ištisinė automobilių, sunkvežimių, autobusų, tuktukų, motociklų jūra judėjo bet kaip, skersai ir išilgai, o jų nuolatinis šaižus pypsėjmas rėžė ausį. Kelkraščiuose tupinėjo šeimos. Panašu, kad ten ir gyveno, nes šalikelėse šen bei ten smilko lauželiai. Aplink mėtėsi krūvos šiukšlių. Žmonės miegojo - taip, MIEGOJO - judraus greitkelio kryptis skiriančioje zonoje. Vyriškis stabtelėjęs čia pat kelio pakraštyje be didelių skrupulų nusilengvino (kelionėje po Indiją tokių savo reikalus bet kur atliekančių veikėjų teko matyti dešimtis). Visą šį vaizdą, triukšmą ir judesį dengė tirštos gelsvos dulkės.
Raudonasis fortas (Lal Qila) tą dieną buvo uždarytas. Pamaniau, kad gal neblogai būtų aplankyti garsiąją mečetę (Jama Masjid) netoliese, bet pakliuvau į triukšmingą Chandi Chowk turgų. Siauruose dulkėtuose praėjimuose buvo tiršta žmonių. Kas nors vis mane užkabindavo, o gal tiesiog aš su savo kuprine visur užkliūdavau. Ištrūkau ir nusprendžiau šiandienai savarankišką Delio tyrinėjimą kiek sulėtinti. Tada susistabdytu tuktuku
Indijos vartai - monumentas Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusiems indų kariams atminti. Nuo jo vedantis platus prospektas kitame gale atsiremia į parlamento rūmus. Indijos vartus supančioje erdvioje ištryptoje pievoje lakstė vaikai ir garavo ant improvizuotų viryklių surikiuoti puodai su čia pat parduodamu maistu. Prie monumento vis keitėsi grupės nusifotografuoti išsirikiavusių indų. Numetus kuprinę ir įsitaisius ant žolės atsipūsti, iškart prisistatė keli vaikai pakalbinti, tada prisijungė jų tėvai, paprašė nusifotografuoti (vėliau tokie prašymai tapo įprasti ir ilgainiui kiek įkyrėjo), kažkokia televizija stabtelėjo paimti trumpo interviu, o galiausiai ir draugė atvyko. Nusprendusi, kad vietinio kolorito pirmai dienai man jau gana, pakvietė prisijungti prie jos draugų itališkame restoranėlyje picai ir bokalui alaus. Didžiuliai televizoriai ten transliavo kriketo varžybas. Kelionės po Indiją metu vietiniai man kelis kartus entuziastingai bandė paaiškinti žaidimo taisykles, bet aš jų taip ir neperpratau.
Draugės šeimos namai - turtingame Delio rajone, kur už aukštų tvorų verda komfortiškas gyvenimas su tarnais erdviuose vėsiuose namuose ir įvažiavimuose priparkuotom prabangiom mašinom. Ir vis dėlto, važiuojant didžiuliu džipu, suspaudžia širdį, kai prie šviesoforų matai bekojus, poliomielito susuktus vaikus, judančius ant ratukų nuo vienos mašinos iki kitos su ištiestu delnu. Jei ne vaikus, tai besiramstančius bedančius seneliukus, moteris su skraistėse už nugaros pririštais murzinais vaikais, visus beldžiančius į langus su viltimi gauti kelias rupijas.
Indijos sostinė buvo mano tarpinė stotelė. Iš Delio planavau keliauti į Agrą, tada toliau į Varanasį, grįžti į Delį ir traukti į Džaipūrą, o tada vėl iš Delio skristi į Mumbajų.
Pirmoji mano užduotis buvo nusipirkti traukinio bilietus į Agrą. Pakeliui į stotį susidūriau su garsiaisiais Delio apgavikais, kurie atvykėlius turistus bando įtikinti, kad traukinių stotis uždaryta, ir bilietus neva reikia pirkti kažkokioje jų nurodytoje "agentūroje". Kelią pastojęs berniūkštis mostelėjo ranka į kažkokį užkaborį gatvės gale - "va ten reikia eiti!" ir tuo pačiu grubiai griebė man už alkūnės. Piktai nusipurčiau, bet jis ir toliau mane po truputį, atkakliai stūmė tolyn nuo stoties. Praradusi kantrybę užrėkiau, kad atstotų, ir pagrasinau policija. Tai suveikė, kaip šliūksnis šalto vandens - vaikėzas iš karto atšlijo. Prasibroviau pro žmonių minią, įėjau į stotį, ir tą pačią akimirką mane visu svoriu užgulė tvankuma. Visiškai, VISIŠKAI nebuvo, kuo kvėpuoti. Palei sienas tupėjo, ant kėdžių ir ant kiekvieno laisvo grindų plotelio sėdėjo arba gulėjo vyrai, moterys, senoliai ir krūvos vaikų. Jau anksčiau susižinojau, kad bilietai parduodami antrame aukšte. Apsidairiusi suradau laiptus, atsargiai apėjau gulinėjančius ir užlipau aukštyn. Antro aukšto "ofisuose" palubėje sukosi ventiliatoriai, buvo kiek gaiviau ir - pagaliau - visiškai tuščia.
Tuo metu dar nežinojau vagonų skirtumų, tad įsėdau į pirmą pasitaikiusį. Langai ten buvo su metalinėm grotom ir be stiklų. Pradėjo grūstis žmonės su didžiuliais nešuliais, sėdosi radę laisvą vietą ir piktai šnairavo. Galiausiai pro šalį ėjęs vyras burbtelėjo - "čia ne tavo vagonas". Ir iš tikrųjų kitur - "mano", t.y. aukštesnės klasės vagone vietoje medinių suoliukų buvo normalūs krėslai ir, nors ir apmūsijęs, bet stiklinis langas. Sėdėjau prie jo ir žiūrėjau į skurdžius laukus, palei bėgius sėdinčius žmogystas ir kupranugarius tolumoj.
Iš pradžių ketinau iš Agros važiuoti į Varanasį, bet bilietų nebebuvo, todėl teko grįžti į Delį ir pirkti bilietą kitai nakčiai. Iki kelionės turėjau visą dieną. Pusę jos išnaudojau Raudonajam fortui. Raudonasis fortas yra XVII a. Mogulų tvirtovė, vienas žymiausių Delio istorinių statinių, UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektas. Jį pastatė Tadž Mahalo idėjos autorius Šachas Džahanas, kai žmonai mirus sostinę iš Agros perkėlė į dabartinį Delį (anuomet - Šachdžahanabadą). Forto viduje kadaise buvo įkurti sodai, fontanai, mečetės, išpuošti visuomeniniai ir privatūs imperatoriaus pastatai. Dabar iš praeities didybės liko nebent pastatai. Fontanai tušti, tvenkinėliai nusekę ir ne tiek prisideda prie aplinkos grožio, kiek tarnauja kaip šmirinėjančių burundukų žaidimų aikštelė.
Popiet klaidžiojau po Paharganj rajono turgų netoli geležinkelio stoties. Čia buvo daug plačiakelnių jaunų vakariečių, akivaizdžiai ne pirmą savaitę kelyje, sprendžiant iš atsainaus žvilgsnio,sudiržusių juostelių ant riešų ir būtinai indiško aksesuaro - šalio, drobinio krepšio per petį, barškančių apyrankių ar masyvių auskarų. Ir aš užsukau vienur, kitur, pažiūrėjau šen ten, ir beslankiojant akys užkliuvo už humuso nuotraukos ant namo sienos. Antrame aukšte buvo nepalietiškas restoranėlis. Terasoje nutrenkiau kuprinę į pagalvėlėmis apstatytą minkštą kampą, užsisakiau humuso ir kelias valandas stebėjau knibždėlyną apačioje. Burzgė tuktukai, lėtai pėdino karvės, o spalvingi sariai maišėsi su ryškiom keliautojų kuprinėm.
Vakare grįžau į menkai apšviestą stotį laukti savo traukinio. Aplink stoviniavo indų šeimos, nesimatė nei vieno turisto. Po bėgius šmirinėjo žiurkės. Traukinio į Varanasį vis nebuvo, o išvykimo laikas artėjo. Pradėjau nervintis, vis tikrinau tai bilietą, tai platformą, svarsčiau, eiti atgal prie kasos ar likti vietoj. Paklausiau pro šalį einančio senuko. Šis gerą minutę atidžiai stebeilijosi į bilietą, tada staiga puolė prie platformas jungiančių laiptų ir ėmė sparčiai kopti viršun, modamas man sekti paskui. Užlipęs pasileido bėgti, o aš jam iš paskos, tįsdama sulig kiekvienu žingsniu aukštyn-žemyn bumpsinčią savo kuprinę. Skuodė taip greitai, kad akimirką pasijaučiau lyg Alisa, besivejanti Baltąjį triušį. Mudu atbėgom iki kitos platformos. Senukas pažiūrėjo į ant traukinio šono kabantį sąrašą, sutikrino su mano bilietu ir visai neuždusęs ramiai tarė: "čia". Spėjau jam greitai padėkoti, į ką jis tik ranka numojo, įšokau į traukinį, ir šis neužilgo pajudėjo.
Comments