Džaipūras, Indija

2008 m. gegužės 13 d. Džaipūro mieste 15 minučių intervalu įvyko devyni savadarbių bombų sprogimai. Dešimtasis sprogmuo buvo rastas ir nukenksmintas. Bombos sprogo netoli pagrindinių miesto istorinių objektų ir turistinių atrakcijų tuo metu, kai centre įprastai daugiausia šurmulio. Per išpuolį žuvo 63 žmonės, virš 200 buvo sužeista. Atsakomybę prisiėmė nežinoma islamistų grupuotė, pasivadinusi "Indijos mudžahidais".

Po kelių dienų planavau būti Džaipūre. Sėdėdama draugės svetainėje priešais paslaugiai išlukštentą granatą svarsčiau, važiuoti man ten, ar ne. Draugės vyro argumentas buvo paprastas: jei jau kartą sprogdino, maža tikimybė, kad greitu metu antrą kartą sprogdins ten pat. Pagalvojau, kad logika gal ir visai teisinga, tad kiek padvejojusi nusprendžiau planų nekeisti.

Ir vis tik nuotaika Džaipūre buvo slogi. Turistinių įžymybių lankyti nelabai norėjosi. Maža to, užsisakytas pigus kambarys irgi buvo pilkas ir niūrus, su vaizdu į laidų raizginį už lango. Vakariečių keliautojų/turistų centre nebuvo matyti, tik trumpam užsukusi į interneto kavinę sutikau vieną, berods, olandą. Vietiniai irgi pasirodė paveikti ką tik ištikusios nelaimės. Vienas vyras mudviems prasilenkiant ilgai žiūrėjo į akis ir galiausiai tiesiai paklausė: ar tau čia nebaisu?

Mano hostelis buvo šalutinėje gatvelėje netoli vienų iš kelių Džaipūro vartų (Jorawar Singh Gate). Juos praėjusi ėjau pagrindinėmis gatvėmis iki Vėjų rūmų (Hawa Mahal). Po to pakilau į Džaipūro minaretą (Iswari Minar Swarga Sal), nuo kurio į visas puses matyti miesto panorama. Be išvykos į Amer rūmus, tai ir buvo visa mano pažintinė programa. Likusį laiką klaidžiojau po vietinius turgelius, mažas gatveles ir tiesiog stebėjau žmones. Buvo karšta, triukšminga ir liūdna. Nevykęs pietų pasirinkimas prašmatniame restorane, kur buvau vienintelė lankytoja, vienišumo jausmą dar labiau sustiprino. 

Džaipūras buvo vienintelis miestas, kuriame su niekuo nebendravau. Todėl kad ir kaip fotogeniškai atrodė oranžiniai miesto pastatai, kad ir koks įspūdingas istorinis paveldas, Džaipūras manęs "neužkabino". Turbūt po Delio, Agros, Varanasio reikėjo pertraukos nuo miestų, reikėjo gamtos, o čia - dešimtas pagal dydį Indijos didmiestis, dar tik pradedantis susigyventi su ką tik įvykusiu kruvinu išpuoliu.