Varanasis, Indija

Naktinis traukinys iš Delio į Varanasį važiuoja dvylika valandų. Užsiropščiau ant viršutinio gulto, į miegmaišį prie kojų įkišau mažą rankinę su dokumentais ir pinigais, vieną kuprinės petnešą permečiau per ranką ir nusiteikiau ilgai, sunkiai nakčiai. O praėjo ji netikėtai greitai ir sklandžiai. Prieš miegą aš ir mano bendrakeleiviai - sutuoktinių pora ir dar vienas vyras - gavome švarią patalynę, kuo ramiausiai  išsimiegojome, o ryte dar sulaukėme skanių pusryčių - troškinio su ryžiais ir puodelio masala arbatos. Neįtikėtina, bet traukinys atvyko laiku. Grįžimo iš Varanasio į Delį istorija buvo jau ne tokia smagi - maža to, kad dėl bilietų teko stumdytis alkūnėmis prie langelio su krūva vietinių, bet dar ir traukinys važiavo keturiomis valandomis ilgiau, kupė buvo okupavusi triukšminga amerikiečių kompanija, buvo karšta, trūko oro ir, matyt, dėl per mažo vandens kiekio svaigo galva.   

Na bet grįžkime į Varanasį. Markas Tvenas yra rašęs, kad šventasis hinduistų miestas yra senesnis už tradicijas, senesnis už legendas ir atrodo dvigubai senesnis nei jos visos kartu sudėjus. Tai pilnas gyvybės tūkstančio spalvų miestas, užverstas rikšomis, vežimais, karvėmis su jų "dovanėlėmis", vaikiščiais, nušvitėliais, turistais, ir visų jų maršrutai kryžiuojasi siauruose skersgatviuose su nušiurusiais statiniais, ant kurių aukštų sienų dažniausiai religiniai paveikslai, reklamos arba kas keliolika metrų pasikartojančios nuorodos į svečių namus.

Iš traukinių stoties per +40  laipsnių karštį iki svečių namų atėjau pėsčiomis, daugmaž sekdama "Lonely Planet" Varanasio žemėlapiu. Kambario palubėje vangiai besisukantis ventiliatorius ne ką tevėsino, todėl numečiau kuprinę ir apsiginklavusi vandens buteliu išėjau tyrinėti Gangos paslapties. 

Beveik visą laiką laikiausi arčiau krantinės ir gilyn į miesto užkaborius nelindau. Šiek tiek bandžiau pakrantėje su vaikais žaisti kriketą, svečių namų terasoje susimojuodavau su  kokių 10-11 metų mergaite, kuri vis išeidavo į kiemą ir su šluota be ceremonijų gainiojo įžūlias beždžiones. Dar susipažinau su mielu senučiuku, kuris gerą pusdienį buvo mano tylus kompanionas ir patarė, kur vakare geriau stebėti aukų atnašavimo ceremoniją. Taip tingiai ir lėtai prabėgo kelios tvankios dienos seniausiame Indijos mieste.