Gangos upė. Varanasis, Indija

Prie Gangos artėjo keliolikos vyrų minia. Ji lydėjo ant bambuko neštuvų pririštą į ryškią oranžinę medžiagą suvyniotą ir plastmasinėm gėlėm papuoštą kūną. Minia prasiskyrė, ir keturi vyrai neštuvus lėtai panardino į vandenį. Tada užkėlė ant laiptų ir paliko džiūti. 
Balti dūmai smilko tai vienoje, tai kitoje Gangos pakrantės vietoje. Kas kelis šimtus metrų stovėjo paruoštos sukapotų mango, sandalmedžio kamienų ir šakų krūvos arba ruseno telikę nuodėguliai. Smilkstančiose laužavietėse į dangų kilo pelenai  - benykstantis kažkieno gyvenimo pėdsakas. 
Sako, kad ugnis Varanasyje nenustojamai dega jau kelis tūkstančius metų. Kažkur skaičiau, kad kasdien šitoje šventoje vietoje kremuojami apie 300 hinduistų; tokiu būdu jie pasiekia nirvaną ir išsilaisvina iš reinkarnacijos ciklo. Mirtis čia visiškai arti ir tokia atvira, kad net nejauku. Užtat mano naujiems draugams berniūkščiams tai tiesiog eilinė diena: "o, žiūrėk, dar vienas, šiandien jau -ioliktas!" - linksmai man šūkteli ir rodo pirštais, pamatę iš siauros gatvelės į pakrantę  besukančią dar vieną grupę žmonių. 

Gegužė - karščiausias mėnuo Utar Pradešo plynaukštėje. Dieną Gangos pakrantės būdavo tuščios, tik ožkos ir karvės nuo kaitrios saulės slėpdavosi po palmių skėčiais. Mano asketiško viešbutuko  ("Alka hotel") terasa kabėjo aukštai virš Gangos su vaizdu į pakrantę. Vidurdieniais dažnai stoviniuodavau toje terasoje gurkšnodama šaltą vandenį ir stebėdavau, kaip iki pusės įsibridę į vandenį saulės atokaitoje tingiai mirksta buivolai. 
Saulei artėjant prie laidos pakrantė atgydavo. Įvairiaspalvė minia nusėsdavo stačius Dasaswamedh laiptus (gatą) ir laukdavo pudžos - ugnies garbinimo ceremonijos, kurios metu visa pakrantė paskęsta ugnies ir smilkalų dūmuose. Ceremonijai pasibaigus būdavo jau visiškai tamsu. Tada susigūžusi, nestoviniuodama ir nesidairydama, tamsiais nejaukiais užkaboriais skubiai žingsniuodavau atgal į savo svečių namus. 
Panašios apeigos vyksta ir rytais. Kiekviename gate dešimtys hinduistų atnašauja šventajai Gangai ir panyra į vandenį tikėdami, kad taip nuplauna nuodėmes.  Auštant pakrantėje sutiktas senukas pasiūlė pasiirstyti, ir mudviems artėjant prie vieno iš ghatų vėrėsi tokių maudynių scena. Čia pat kažkas skalbė rūbus, trynėsi muilu, valėsi dantis ar žvejojo. 

Niekur anksčiau nejutau tokio glaudaus gyvenimo ir mirties, mitologijos ir kasdienybės persipynimo, kaip Varanasio Gangos pakrantėje.  

Comments