Seulo gatvės ir turgūs. Pietų Korėja

Pirmas Seulo įspūdis yra visai ne kvapą gniaužiantis. Skaičiau, kad šitas miestas primena bet kaip žaidžiančiojo tetrio ekraną, ir tai visai taiklus palyginimas. Seulas - nuobodžių, niūrių daugiaaukščių, savo formomis primenančių tetrio figūrėles, kratinys. Seulo daugiaaukščiai neįdomūs. Jei Tokijuje akys raibsta nuo architektūros formų ir spalvų, tai čia viskas vienodai pilkai stačiakampiška. 

Atvykimo dieną Seule išgelbėjo ir blankų pirmą įspūdį pataisė Yeouido Hangang parkas, kurį pėsčiomis iš Mapodongo pasiekėm Mapo tiltu, jungiančiu murzinos spalvos Han upės krantus. Buvo saulėta, šilta, ir...  žydėjo vyšnios!  Aišku, prie jų driekėsi minios žmonių ir spragsėjo fotoaparatai (o dažniau - telefonai), bet bendros džiugios atmosferos tai negadino. Vietiniai upės pakrantėje piknikavo. Įdomu tai, kad korėjiečių piknikai vyksta ne ant patiesalo, o mažose apvaliose palapinėse, kurias čia pat galima ir išsinuomoti. 

Kitą dieną užsukom į Namdaemun turgų. Jis toks didelis, kad turi savo informacinį stendą, kuriame tetulės dalina turgaus planus. Didžąja dalim asortimento turgus panašus į Gariūnus (rūbai, rankinės, papuošalai, kosmetika, žaislai, indai, patalynė ir taip toliau ir panašiai), bet joje užsislėpusi mažytė ir jauki maisto alėja su garuojančiais puodais ir suplukusiom virėjom,  o taip pat nudrengti užkaboriai ir siauri praėjimai, kur vis kas nors karučiu praveža žuvį ar kimči kopūstus, krauna dėžes ar yra kažkaip kitaip užsiėmęs turgaus reikalais - vietiniams įprastais ir kasdieniais, o mums - tokiais fotogeniškais iš šalies žiūrint.