Namsan kalnas. Seulas, Pietų Korėja

Į Namsan kalną kilsim prieš saulėlydį. Toks buvo planas, ir mes drybsojom viešbučio lovoje po mažai miegoto (o kam išvis nemiegoto) devynių valandų skrydžio iš Varšuvos. Prie keltuvų atkeliavom likus valandai iki saulės laidos, ir tada pamatėme eilę. Eilė driekėsi iki kasų, tada iki laiptų, nuo laiptų iki antro aukšto laukimo salės, buvo išsivinguriavusi per ją visą, vėl tęsėsi nuo laiptų link keltuvo, kuris vienu kartu kėlė apie dvidešimt žmonių. Laukimo laikas - 40 min. Bestovint eilėj teko nugirsti, kad štai, po ilgos pertraukos pagaliau geras oras, ir dar laisvadienį. Dėl to ir eilės.

Laimei, viršuje buvome dar saulei nepasislėpus už horizonto. Apžvalgos aikštelėje prieš akis atsivėrė vakarėjanti balkšvų pastatų jūra su kalnų intarpais ir žybsinčių mašinų pilnom gatvėm. Greitai temo. Minia žmonių susigrūdo viename apžvalgos aikštelių kampe nufotografuoti saulėlydį, o aš stoviniavau prie turėklų, storai nukabinėtų aprašinėtom širdelėm, pakabukais ir net telefonų dėklais. Turėklais apsuptos visos Namsan kalno apžvalgos aikštelės. Jose nėra nei vienos laisvos vietos ir net vieno sluoksnio - visur sugrūstos, užverstos įsiamžinimų, palinkėjimų, meilės žinutės. Kažin, kiek milijonų jų čia.

Neužilgo visai sutemo, ir mudu keltuvu nusileidom žemyn.

***

Į Namsan grįžom dar kartą dienos metu, pasiruošę stovėti eilėje prie keltuvų, bet šįkart eilės visai nebuvo. Vėl apėjom aikšteles, iš visų pusių nužvelgėm aštuonių kalnų apsuptą megapolį, o tada neskubėdami vingiuotu taku patraukėm pėsčiomis į kalno papėdę. Kelio pakraščiuose žydėjo azalijos, vyšnios, nesijautė jokio didmiesčio triukšmo. Nusileidę kiek užtrukom, kol susigaudėm, kurioje miesto vietoje atsidūrėm, o tada jau pasukom į artimiausią metro stotelę.