Lapkritis Vilniuje

Po žemu ir pilku dangumi

Aš einu palenkęs galvą

Ir mąstau, kaip sielai artimi

Tie tušti laukai ir kalvos

Rudenio mieguistam nykume.

Kojas vilkdamas drėgna žeme,

Prieinu lapuočių mišką

Ir stebiu, kaip ore tingiame

Raudoni, gelsvi, išblyškę

Supas lapai - negyvi drugiai - 

Ir pusiau nusilapoję

Medžiai stūkso tartum kaliniai,

Nuplakti rimbu kandžiuoju,

Šalty kūnais, virpančiais gailiai,

Ant jų kabant paskutiniams skarmalams.

***

V. Mačernis. Sielos paveikslas