Kairas, Egiptas

Butas Muhandiseen rajone kuriam laikui buvo tapęs mano namais. Gatvėje prie namų susistabdydavau taksi ir važiuodavau tyrinėti miesto. Geriausiai prisimenu kelią namo iš Khan al-Khalili ir al Azhar mečetės virš namų nutiesta gatve, kurios abejose pusėse kažkur žemai virė gyvenimas. Ypač patikdavo važiuoti jau sutemus, kai tarp aukštų ventiliatoriais apkabinėtų namų tolyn driekdavosi žmonių pilnos apšviestos gatvelės. 

Rytai lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo gaivūs. Žingsniuodavau gatvėmis kartu su pilkomis uniformomis vilkinčiais mokinukais, aplenkdavau į vežimėlius įkinkytus suvargusius asiliukus ir būrelius besišnekučiuojančių dėdulių. Žmonės tolėliau nuo Khan al Khalili turgaus ir kitų turistinių centrų neatrodė dėmesio išlepinti: spoksodavo, kalbindavo, bet įkyriai nelįsdavo ir savo prekių primygtinai nesiūlydavo. Labai giedro veido senukas, iš kurio dažnai pirkdavau vandenį, kaskart kruopščiai suskaičiuodavo grąžą iki paskutinio piastro.

***

 Kairas - tai dulkių, triukšmo ir nuolatinio judesio miestas. Miestas perkarusių kačių, liūdnų asiliukų ir didžiulių šiukšlių krūvų, o kosmopolitiškame Zamalek rajone Nilo vidury - madingų kavinių ir meno galerijų. Tai per amžius papilkėjusių senų didingų mečečių miestas. Tereikia įsmukti pro masyvias jų duris, ir atsiduri kitame - tylos, prietemos ir malonios vėsos pasaulyje.