Nida

Iš Smiltynės į Nidą važiuoja dviaukštis autobusas. Iš anksto džiūgauji, kad sėdėsi viršuje priekyje, bet pirmiau mūsų įlipa vyras su paaugliu sūnum ir eina į tavo nusižiūrėtą vietą. Paskutinę akimirką atsisuka ir pamatęs apniukusį tavo veidą užleidžia vietą mudviems. Netveri džiaugsmu ir atsisėdusi iškart susikeli kojas ant ranktūrio. Tada tylomis įsižiūri pro langą.

Ypatingo plano Nidoje neturim: pasivaikščioti marių pakrante, užlipti ant Parnidžio kopos, papietauti, pasivaikščioti po miestelį ir eilinį kartą nuglostyti akimis kiekvieną medinį Nidos namuką - gražų, kaip žaislinį.

Gerą valandą praleidžiam žaidimų aikštelėje. Nubalnoti tavo keliai į planus nebuvo įtraukti, bet Nidos gysločiai, panašu, daro stebuklus, nes dėl traumos beveik nepaeinantį vaiką priverčia bėgioti...

Atgal į Smiltynę autobusas vėluoja. Stotelėje skaičiuojam skruzdėles ir spėliojam, kokios spalvos mašinų pravažiuos daugiausia. Tada vėl valandą važiuojam iki kelto. Už lango šmėsčioja pušų viršūnės, pro jų tarpus blyksteli saulė - vis dar kaitri.

Vakare nušniokščia stipri liūtis. Stebim, kaip šaligatviais garma upeliai, o po kavinės šalimais stogu būriuojasi permirkę praeiviai. 

Sutemsta, ir tu užmiegi vos padėjusi galvą ant pagalvės.