Tulūza, Prancūzija

"Naughty boys made a fire in the street!" - toks džiugus buvo mažosios įspūdis apie Tulūzą. 

***

Tulūza yra ketvirtas pagal dydį Prancūzijos miestas, bet šito mes prieš kelionę kažkodėl niekur neperskaitėm. Teoriškai neblogai skambėjo "gyvensim prie stoties, o senamiestis bus va į tą pusę visai šalia", tik praktiškai nebuvo taip jau visai arti. Maža to, nors žemėlapyje oro uostas prie pat miesto, taksi iki viešbučio kainavo beveik keturiasdešimt eurų. Neparuoštų namų darbų kaina. 

Tulūzos senamiestis didelis, su oranžiniais terakotos plytų namais ir eilėm pastelinių langinių. Abejose plačių gatvių pusėse auga aukšti platanai. Yra didelė Kapitolijaus aikštė, mielos karuselės, eilės kavinių ir restoranų, butikų ir visokių niekniekių parduotuvių. Gatvių užrašai visur dvigubi - prancūzų ir oksitanų - nykstančia, panašia į katalonų - kalba. Dar Tulūzoje yra Airbus centras ir visai įdomus lėktuvų muziejus. 

Mūsų viešbutis buvo su vaizdu į Matabiau traukinių stotį. Grįžę po pirmo pasivaikščiojimo kažkur apie pusiaudienį, už lango išgirdom triukšmą. Prie stoties išsirikiavusi eile stovėjo riaušių policija. Pasirodo, tą šeštadienį, jau 17-ą iš eilės, vyko "geltonųjų liemenių" protestas. Gatve žingsniavo minia demonstrantų bet jų eisena buvo panašesnė į gatvės vakarėlį, o ne į protestus - žmonės, atrodė, linksminosi - šoko, dainavo, grojo... Pažiūrėjom, kol procesija pasuko už kampo, ir pamiršom.

Vakarop vėl išėjom pasivaikščioti. Didesnių gatvių kampuose stovėjo šarvuočiai, šen ten mindžiukavo policininkų grupelės. Apžiūrėję Rotušę ir dar paklaidžioję senamiesčio labirintais, pakeliui namo stabtelėjom prie karuselės - buvo likęs paskutinis žetonas vienam pasisupimui. 

Netoliese pakibęs virš namų burzgė sraigtasparnis. Už kelių gatvių kažkas vyko, ir šurmulys palaipsniui artėjo. Staiga kitam aikštės gale pokštelėjo petarda, kilo dūmai, ir žmonės iš anos pusės pradėjo bėgti mūsų link. Mes irgi šovėm į pirmą tuštesnį skersgatvį, paskubom praėjom kelis kvartalus ir tada supratom, kad atsidūrėm tarp protestuotojų ir savo viešbučio - demonstrantai žygiavo kaip tik ta gatve, kuria mums reikėjo grįžti. Įsmukom į kavinę šalutinėje gatvelėje, o mergina pardavėja mums vos įėjus užrakino kavinės duris ir užtraukė žaliuzes. Po minutės skersai gatvės kaip tik prieš kavinę išsirikiavo policininkai su šalmais ir skydais. Įstrigom. 

Kai po kurio laiko paprašėm merginos mus išleisti, demonstrantų būrys jau buvo nutolęs. Ore jautėsi dūmų kvapas, ant šaligatvio voliojosi šiukšlės, viduryje gatvės liepsnojo padanga. Pakeliui namo vis gręžiojausi pažiūrėti, ar mūsų kryptim nejuda kokie įtartini veikėjai, bet visas veiksmas arba buvo pasibaigęs, arba išsikėlęs kažkur toliau.

***

Kitą rytą išėjus į balkoną pasitiko eilinio sekmadienio eiliniam mieste vaizdas - žmonės tempė paskui save lagaminus, laukė žalio šviesoforo signalo, kažkas nešėsi vienkartinius indelius kavos, kažkas vedėsi šunį, stoviniavo, kalbėjosi. Šį kartą kertant gatvę prie stoties toptelėjo, kad ant šaligatvių išdėstyti masyvūs betoniniai atitvarai iš tikrųjų visai ne gatvių remontui. Arba bent jau ne vien tam.