Kretinga

Didžiulis nerta staltiese dengtas stalas užėmė beveik pusę tamsaus kambario. Langai buvo užtraukti tankiom užuolaidom, ant pageltusių nuo laiko tapetų kabėjo šventųjų paveikslai ir giminės nuotraukos, garsiai tiksėjo laikrodis. Mūsų sofa-lova sugirgždėdavo kiekvieną kartą sėdantis ar stojantis. Rytais tyliai gurkšnodavau arbatą kitame nedidelio suklypusio stalo gale, kol mums kambarį užleidusi močiutė vartydavo laikraštį. Kalbėdavom su ja nedaug, apie orą, svarbesnes vietos aktualijas ar apie reikalingus pirkinius mums besiruošiant į parduotuvę. Didžiąją laiko dalį ji savo kambarėlyje melsdavosi. 

Po pusryčių mudu griebdavom dviračius ir dažniausiai sukdavom prie jūros - dvylika kilometrų, iš pradžių vietinės reikšmės keliuku, po to dviračių taku iki Palangos centro. Kartais maldavomės po Kretingą, ir per vieną tokių betikslių pasivažinėjimų atradom senąsiais žydų kapines. Kartą bandėm žvejoti tvenkinyje miestelio centre, bet mums, aišku, niekas nekibo. O kartais tiesiog sėdėdavom prie ežero ir žiūrėdavom, kaip paaugliai įsikabina į virvę, įsisiūbuoja ir triukšmingai pliūkšteli į vandenį. Pajutę, kad stebim, iš to paaugliško noro pasirodyti jie stengėsi siūbuotis dar stipriau ir aukščiau. 

Rugpjūčio pabaigoje oras jau po truputį dvelkė rudeniu, bet dienos buvo saulėtos, vakarai šilti, ir mes dažnai grįždavom namo jau sutemus. Tada kiek įmanoma tyliau atverdavom ir uždarydavom duris ir smukdavom į mums užleistą kambarį.

***

Šventųjų paveikslų, nertos staltiesės, gal net tos girgždančios sofos-lovos tame namelyje greičiausiai jau seniai nebėra, bet mano atmintyje jis toks, kokį palikau besibaigiant 2010-ųjų vasarai: tylus, prietemoje skendintis ir su praeities pėdsakais kiekvienam žingsny.