Roma, Italija

Naujoje vietoje, ypač dideliam mieste, man dažnai norisi bėgti, skubėti sugerti viską, kas nauja, lyg mane kas vytų ar grasintųsi atimti, lyg nespėčiau. Tokia buvo Roma 2012-ais, kai vakarais po nueitų kilometrų skaudėdavo kojas, o kelionės pabaigoje į šiukšlių dėžę viešbučio kambary išmečiau per kelias dienas visiškai sunešiotus savo batus. 

Šį kartą viskas kitaip. Mes mirkėm rankas Romos fontanuose, džiaugėmės muilo burbulais Piazza del Popolo, valgėm ledus, klausėmės gitaros Terrazza del Pincio ir vakarojom jaukioj tratorijoj. Neskubėdami su nesibaigiančiu turistų srautu apžiūrinėjom Ispaniškus laiptus, Navonos aikštę, Sant Angelo tiltą, valgėm picą prie Panteono ir kopėm laiptais aukštai virš miesto į Vittorio Emanuele paminklą Venecijos aikštėj, kur akimirkai turėjom šitą milijoninį miestą, pripildytą istorijos, religijos, meilės maistui, vynui ir gyvenimui, sau po kojomis ir tik sau vieniems.