Neapolis, Italija

“Leave, instead. Get away for good, far from the life we’ve lived since birth. Settle in well-organized lands where everything really is possible. I had fled, in fact. Only to discover, in the decades to come, that I had been wrong, that it was a chain with larger and larger links: the neighborhood was connected to the city, the city to Italy, Italy to Europe, Europe to the whole planet. And this is how I see it today: it’s not the neighborhood that’s sick, it’s not Naples, it’s the entire earth, it’s the universe, or universes. And shrewdness means hiding and hiding from oneself the true state of things.” 

― Elena Ferrante, Those Who Leave and Those Who Stay

2016-ų sausį vienu ypu perskaičiau visas keturias E. Ferrante knygas, "Neapolio istorijas". Tai pasakojimas apie dvi drauges, kaip jos auga, bręsta, išteka, augina vaikus... Didžioji dalis veiksmo vyksta vargingame Neapolio rajone, knygose pavaizduotame taip įtaigiai, kad žiauriai užsimaniau tą miestą pamatyti. 

Ir štai mes čia, išlipam iš traukinio miesto širdy, Garibaldi aikštėj, pačiam triukšmo ir chaoso epicentre, su srautu kitų keleivių, ir svilinant saulei bandom susigaudyti, kur eiti ir nuo ko pradėti. Turim vos keturias valandas, ir dar tik pakeliui į Katedrą suvokiu, kad tiek laiko yra visiškai, absoliučiai per mažai. 

Einam pagrindine gatve, Corso Umberto I, o mano žvilgsnis vis krypsta į siauras šalutines gatveles. Ten aukštai tarp langų ištiestos skalbinių virvės, nutriušusios ir apkeverzotos namų sienos, nelygūs, sudėvėti  šaligatviai; praeinam kirpyklą, o joje du senukai triukšmingai gestikuliuoja kartu su peiliuku bemosikuojančiu barzdaskučiu - kalbasi... Aplink zvimbia mopedai, pypsi mašinos - kas antra subraižyta ar aplamdyta, kažkas šaukia į telefono ragelį, kažkas klega, juokiasi, prie eilinės picerijos ištįsusi mindžiukuoja turistų eilė, tvyro rūkalų kvapas, bažnyčios, atrodo, kas keli žingsniai. Senamiestis pilnas gyvybės, judesio ir spalvų, neatskiriamai susimaišiusių dviejų pasaulių -  švento ir profaniško. 

Atsvara šitam skruzdėlynui  - nuo Vomero kalvos matomas miesto kaimynystėje stūksantis tylus Vezuvijus. 79 m. palaidojęs Pompėją, jis ir vėliau daug kartų veržėsi ir yra vieninelis ugnikalnis žemyninėje Europoje, išsiveržęs per pastaruosius šimtą metų. 
Jo papėdeje pietietiškam chaose kasdien savo gyvenimą kuria milijonas neapoliečių.