Ho Chi Minh City (Saigonas), Vietnamas

Yra nemažai dalykų Pietryčių Azijoje, kurie vargina: ten karšta, drėgna, daug skurdo ir nešvaros, nuolatinis triukšmas ir chaosas. Bet yra dalykų, kurie sužavi - skanus ir neįtikėtinai pigus maistas, nuostabūs paplūdimiai, ore tvyranti atsipalaidavimo atmosfera. Per daugiau nei trejus metus žiauriai pasiilgau savito pietryčių Azijos pasaulio: gatvės maisto kvapų, smilkalų aromato, šventyklų, spalvingų gatvės turgų su visų įmanomų spalvų, įvairiausios paskirties prekėm, pasiilgau gyvenimo, verdančio čia pat, gatvės pakraštyje - restoranėlių, kirpyklų, parduotuvėlių, batų valyklų, siuvyklų ir bet kokių kitų paslaugų, kurių tik gali prireikti praeiviui, pasiilgau į šlepetes įsispyrusių besišypsančių keliautojų su kuprinėm ant pečių, kičinio popso ir neoninių lempučių turistų rajonėliuose, kalbų mišinio - dainingos vietinės šnekos ir suprantamo vakarietiško klegesio. 

Todėl kai įsėdom į taksi Saigono oro uoste ir įsijungėm į išprotėjusį mašinų ir motorolerių srautą miesto gatvėse, apėmė jausmas, kad viskas labai sava. Nors atvykau į naują šalį, iš tikrųjų sugrįžau į pažįstamą ir artimą aplinką. Mes dar tik važiavom viešbučio link, vairuotojas manevravo, stabdė, pypsino, aplink motoroleriai spaudėsi beveik braukdami mašinos šonus, pėstieji kirto gatvę bet kur ir bet kaip, ir aš jau žinojau, kad Saigonas man patiks.