Čam salos, Vietnamas

Kaip ir buvo sutarta, aštuntą ryto mes laukėm. Penkias minutes, dešimt... Žvilgt į laikrodį, tada vėl į dangų – ech, apsiniaukę... 8:15 atšlepsėjo smarkiai įdegęs entuziastingas italas Ivan ("Bongiorno! Bongiornooo!") ir palydėjo mus į autobusiuką.

Uoste ant bangų tingiai suposi mūsų dviaukštis medinis laivas su žaliu užrašu „Cham Island Diving“, kaip koks lėtas dramblys šalia burzgiančių mažų motorinių valčių, kurios greitai prisipildė ir tuoj pat išdūmė. Mes išplaukėm tik po gero pusvalandžio, pagaliau sulaukę vėluojančių nardytojų.
Iki salų valanda plaukimo. Jūra rami, vanduo lygus kaip stiklas. Dangus pilkais debesim aptrauktas, visiškai jokio vėjo, todėl žiauriai tvanku. Pirmoje snorkelinimo vietoje oras net ūžė nuo cikadų svirpimo šalimais. Pagriebiau akinius, vamzdelį ir nerangiai pliūkštelėjau į vandenį. Matomumas niekinis. Kelis vakarus prieš tai lijo, vanduo susidrumstė, dar ir saulės nėra, todėl kažką įžiūrėti sudėtinga. Akims pripratus prie drumzlių pradėjau įžvelgti koralus, pakrantės akmenų kontūrus bet žuvų reta. Kitas sustojimas kiek geresnis, bet vis tiek su Malaizijos Borneo nepalyginsi... Pasivaikiau kelis bannerfishbutterflyfish, tada stabtelėjau prie ryškiai mėlynos jūrų žvaigždės, ir tai beveik viskas. Sulaukėm nardytojų ir išplaukėm pietų į didžiausios salos paplūdimį, o ten ir saulė pagaliau pro debesis prasimušė.

Pagrindinis šios dienos tikslas nuvylė, bet kiek netikėtai įsimintiniausia išvykos dalim tapo kelionė atgal. Vakarėjant saulė ne tokia kaitri, visi pavargę ir tylūs, savo mintyse paskendę, akys į horizontą nukreiptos. Motoras monotoniškai burzgia, tik jo ir vandens purslų tyla užpildyta, kartkartėm dar pridedant prasilenkiančios vietinių valtelės ar laivelio burpsėjimo. Mums besišvaruojant uostas neatpažįstamai pasikeitęs – jokio šurmulio, taip tuščia ir tylu. Toks mažas vakarinės saulės nušviestas idiliškas kampelis pačiam Vietnamo vidury.

Comments