Bankokas, Tailandas

į Bankoką atvažiavom autobusu nuo Kambodžos pasienio. Kelionė kiek prailgo, nes vienas vyriškis sėdynėje priešais mus tas kelias valandas nuolat baisiai čepsėdamas kažką kramsnojo. Nebuvom tikri, kurioje miesto autobusų stotyje mus išleido - tai buvo didžiulis dengtas angaras su sukiužusiais kioskeliais palei sienas, chaotiškas ir pilnas žmonių. Toje maišalynėje trūko oro, ir mes nelabai susigaudėm, nei kur mums eiti, nei ką daryti. Laimei, susirastas taksistas lyg ir suprato, kad mūsų viešbutis senojoje miesto dalyje, prie Phra Sumen forto. 

Per siaubingus kamščius pagaliau pasiekę viešbutį, tą pavakarę apsiribojom pasivaikščiojimu po mūsų rajonėlį. Važinėjo daug ryškių taksi, prekeiviai gatvių pakraščiuose pardavinėjo vaisius ir užkandžius. Užeigėlėje sustojom pavalgyti ir paprašėm alaus. Savininkas akivaizdžiai sutriko ir pasiūlė įpilti kitiems lankytojams nematant, tarnybinėse patalpose. Jo pasimetimas mus pralinksmino ir nustebino. Pasirodo, kaip tik už kelių dienų turėjo vykti dar praeitą vasarą mirusios Tailando princesės, karaliaus pusseserės, kremavimo ceremonija, todėl gedulo laikotarpiu (kelios dienos prieš kremavimą) viešose vietose buvo susilaikoma nuo alkoholio pardavinėjimo. Besiruošiant kremavimo ceremonijai, gatvėse ir parkuose buvo iškabinėti dideli ekranai, rodantys kažkokias oficialias apeigas.

Sekančią dieną paskyrėm Ajutajai, o vėliau pagaliau aplankėm svarbiausias Bankoko turistines vietas - karališkuosius rūmus, didžiausią ir seniausią Bankoke budistų šventyklą Wat Pho su 43 m. ilgio gulinčiu Buda, kuprinėtojų pamėgtą pigiu maistu ir nakvyne garsėjantį triukšmingą Khao San rajonėlį. Pasivaikščiojom upės pakrante, prasukom pro kelis turgelius. Galop Bankoko tyrinėjimai vienam iš mūsų baigėsi apsinuodijimu. O kai išlindom į miestą paskutinį vakarą, pakliuvom į siaubingą liūtį, tad paklaidžioti vėl nepavyko. Stovėjom po parduotuvėlės stogeliu ir dairėmės per pilką lietaus užuolaidą pro šalį važiuojančio tuktuko. 

Kitą rytą išskridom į Koh Samui. 

***

Vienas populiariausių pasaulio miestų man netapo meile iš pirmo žvilgsnio. Nervino įžūlūs ir nepatikimi tuktukų vairuotojai, erzino triukšmas, chaosas, nuolatiniai raginimai ką nors nupirkti ir bandymai apgauti. Netiko man tajų maistas, o tajų kalbos intonacijos rėžė ausį. 

Iš kitos pusės, Bankoke liko daug kas nepamatyta: Wat Arun, Wat Saket, dangoraižių rajonas ir koks nors baras viršutiniame aukšte, plaukiojantys turgūs, Chinatown, Little Arabia, klasikiniai tajų šokiai... Kada nors reiktų suteikti šiam miestui antrą šansą, tik gal lankytis, skirtingai nei šįkart, reikėtų ne karščiausią metų mėnesį.