Bromo ugnikalnis. Java, Indonezija

Žadintuvas sučirškė beveik trečią nakties. Šalta, šalta, kaip šalta keltis.. Po dvylikos valandų vakarykštės kelionės sukriošusiu mikriuku iš Yogyakarta į Cemoro Lawang nesinorėjo nieko daugiau, tik miegoti. Nebuvo karšto vandens, nebuvo galimybės išsivirti arbatos, kambaryje apskritai nieko nebuvo, tik sujaukti mūsų patalai, kuprinės kampe ir plikos grubios sienos. 

Po greitai užsimestų papildomų sluoksnių, 3:20 mes jau trypčiojom lauke belaukdami savo džipo. Žvilgčiojom tai į artėjančias džipų šviesas (ne, vėl ne mūsų), tai į žvaigždžių nusėtą dangų. Mums pasisekė, kad naktis buvo giedra – debesys ugnikalnio vaizdo neužstos. Prie mūsų prisijungė ir kartu atvykę linksmi korėjiečiai, kurių pagrindinis tikslas vakar vakare buvo rasti kaimelyje kokio alkoholio. Jiedu buvo mažiau pasiruošę šalčiui, tad pečius apsigaubę rankšluosčiais šniurkščiojo. 

Tylėdami kartu su bendrakeleiviais susigrūdom ant šaltų sėdynių. Saulėtekio kol kas nebuvo nei užuominos. Vairuotojas mus paleido Penanjakan kalno papėdėj, ir mes dar beveik pusvalandį energingai pūškuodami kopėm aukštyn. Apžvalgos aikštelę pasiekėm tuo metu, kai pilkas dangus jau vos vos švelniai rausvėjo. Žiūrovų nebuvo tiek daug, kiek aš tikėjausi (turbūt ačiū teoriškai lietingajam sezonui), pakankamai lengvai radom nuošalesnį kampą ir kiekvienas spausdamas rankose čia pat nusipirktos arbatos puodelį, sėdom laukti. Po kojom plytėjo rūko jūra, iš jos tiesiai prieš akis kyšojo ugnikalnių grandinės, ir iš Bromo kraterio tingiai virto dūmai.

Atrodė, kad saulė vos spėjo pakilti, o mums jau laikas atgal. Sutartu laiku džipas pajudėjo žemyn ir nusileidęs nuo kalno per juodo smėlio jūrą atvežė mus prie Bromo kraterio. Atsakę siūlantiems likusį kelio gabalą nujoti arkliuku, lėtai ėjom vėjo pustomu su lavos pelenais susimaišiusiu smėliu. Kelias į kraterį veda siaurais laiptukais, jo viršuje atsiveria vaizdas į Bromo didybę. Hinduistai Gunung Bromo laiko dievybe ir jai aukoja gyvulius, vištas, daržoves, ir turbūt laiks nuo laiko kas nors šiaip gilyn nusiverčia, nes atitvarai kraterį juosia ne visur. Pavaikščioję aplink, pasidairę į aplinkinius kalnus, nusileidom žemyn, ir vairuotojas mus parvežė atgal į viešbutuką pusryčių.

Terasoje tepiau džemą ant skrebučio ir žiūrėjau į beveik vertikalius svogūnais ir kopūstais apsodintus daržus prie šen ten pabirusių namelių. Sėdėjau vienom kojinėm, jau nebe baltom, bet pilkom, o šalia netvarkingai numesti gulėjo tamsaus smėlio pilni tokie pat pilki mano batai. Buvo turbūt kokios devynios ryto. 

Šis rytas tapo įsimintiniausiu visoje kelionėje.