Keturios dienos dviračiu

Vaikystėje turėjau žalią "Kregždutę". Puikiai pamenu, kaip pirmąkart ant jo užsėdus sesė stūmė mane už dviračio sėdynės ratu aplink namą - per kiemą ir sodą, o aš sukinėdama vairą ir bandydama išlaikyti lygsvarą myniau pedalus. Iš pradžių tai buvo pasivažinėjimai iki gatvės, tada iki tolimesnės sankryžos, tada iki parduotuvės ledų ir saldainių, iki tvenkinio... Mes lenktyniaudavom, žiūrėdavom, kas ilgiau nuvažiuos nelaikydamas vairo rankom, lakstydavom iki sutemų po apylinkes atsukę veidą vėjui, besiplaikstančiais plaukais, įraudusiais skruostais ir dažnai basom kojom. Kartais važiuodavau dviračiu į mokyklą - ir vasarą, ir žiemą. Tai buvo ne vargas, o nuotykis, iššūkis, ir mes pakeliui kurdavom istorijas, pasakodavom anekdotus ar nepiktai juokdavomės, ratui paslydus ir kuriam nors nusivožus ant slidaus nebarstyto kelio. Vaikystės kelius žinojom kaip savo penkis pirštus - kur kalniukai, kur išmuštos asfalto duobės ir iš kurio kiemo kiekvieną kartą mūsų palydėti išbėga pikti šunys.

Vėl prie dviračio grįžau tik 2007-ais, bet su dideliu užsidegimu - iš pradžių kiek pasivažinėję po Vilnių, vieną vasaros naktį mes numynėm iš Vilniaus į Kauną. Maudėmės prie Trakų pilies prieš vidurnaktį, klaidžiojom prie Elektrėnų kaminų, ieškojom mažų keliukų vengdami autostrados, bet prie Kauno marių nebeturėjom kur dėtis ir lenkiami mašinų susigūžę mynėm pedalus greitkelio pakraščiu. Įvažiuojant į Kauną skaudėjo rankas, merkėsi akys ir kojos jau darėsi medinės. Pagaliau pasiekti finišą buvo nerealiai geras jausmas.

2008-ųjų, 2009-ųjų, 2010-ųjų vasaros buvo ant dviračio - Panemunės keliu, nuo Vilniaus iki Trakų ar Kernavės, nuo Turmanto iki Obelių, kelis kartus nuo Klaipėdos iki Nidos, nuo Kretingos iki Palangos, Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos nacionaliniuose parkuose, Latvijos pajūriu... Tai buvo daugiausia poros dienų - savaitgalio avantiūros, todėl 2011-ais turėdami keturias laisvas dienas nusprendėm susikrauti kuprinę, paimti miegmaišį ir palapinę ir tiesiog išvažiuoti iš Vilniaus bet kur, kol bus noro ir jėgų.

Maršrutas galiausiai susidėliojo toks: Vilnius - Nemenčinė - Pabradė - nakvynė už Švenčionių - Ignalina - nakvynė prie Tauragno - Aukštaitijos nacionalinis parkas (Ginučiai) - Utena - Anykščiai - nakvynė už Molėtų - per Giedraičius atgal į Vilnių. Maudėmės Tauragnų, Ginučių ir Molėtų ežeruose, lipom į Biliūno švyturį, pozavom prie Puntuko akmens, rinkom obuolius apleistoj sodyboj, kirtom lašinius autobusų stotelėj laukų vidury. Važiuodavom iki sutemų ar dar iki jų rasdavom tinkamą vietą palapinei, įsikurdavom, paruošdavom vienkartinį grilį ir lėtai smilkstant anglims lydėdavom saulę.