Wadi Rum, Jordanija

Mes visi atvažiavom į nuošalų Wadi Rum lankytojų centrą vedini to paties tikslo – nakvynės dykumoje. Aš, mano bendrakeleivis, vokietė mergina ir japonų trijulė sumokėjom įvažiavimo į dykumos slėnį mokestį ir nusekėm vienintelį ten buvusį ir 4x4 turą pasiūliusį beduiną. Iš pradžių laikėmės atokiai vieni nuo kitų, kol vietinio "biuro“ nedideliam namelyje darbuotojai derino išvykos detales: džipas, vairuotojas, maistas, vanduo... O tada susėdom į šiek tiek patiuninguotą pikapą ir žvyruotu keliu pasukom kalnų link.

Raudono smėlio dykuma jau savaime yra įspūdingas reginys, bet mūsų programa buvo užpildyta visais Wadi Rum „must see“, dėl kurių pakankamai dažnai sustodavom: Arabijos Lorenso namas, nabatėjų laikus menantys antilopių piešiniai ant Jebel Anfishiyyeh, keliasdešimties metrų aukščio raudono smėlio Alhassani kopa netoli Jebel Um Ishrin, Um Fruth akmeninė arka, o dar sutikti beduinai vadeliojantys kupranugarius, pirštines mūvinčios ir veidus slepiančios beduinės mergaitės, genančios ožkų kaimenes, ir tai, kad į visas puses besidairant žvilgsnis atsiremia į smiltainio ar bazalto kalnus, o pati dykuma žydi violetinėm gėlėm.

Mūsų kompanijoje jis buvo emocingiausias ir garsiausias, tiek džiūgaudamas, tiek kažkuo nepatenkintas, ir dažnai pernelyg familiariai kreipdavosi į mūsų santūrų gidą. Dėl to mintyse aš kartais pabambėdavau "ech, nei trupinėlio pagarbos išdidžiam beduinui..", bet garsiai komentuoti nesiryžau – kam gadinti ūpą, jei kitiems, tarp jų ir pačiam gidui tai, panašu, nekliūva.

Pasiekę stovyklavietę visi įsikūrėm savo palapinėse ir vėl atskirai išėjom pavaikštinėti po apylinkes. Vakarėjant dykumos spalvos dar intensyvesnės, bet saulė leidžiasi greitai, o su saulėlydžiu į dykumą ateina vėsa. Pradėjus temti mes visi susirinkom didžiojoje palapinėje ir susėdę ant kilimų vis labiau įsikalbėjom ir susibendravom, emocingai žaidėm nardais, gėrėm saldžią mėtų arbatą ir nekantriai laukėm vakaro „vinies“ - po smėliu keptos vištienos su ryžiais, daržovėm ir arabiška duona.

Vakaras ilgai neužsitęsė, nes buvom nusiteikę pabusti su saule. Apsirengę šilčiausiais turimais rūbais švintant susitikom ant nedidelės kalvos už palapinių. Aušo labai gražus giedras rytas. Saulė apšvietusi dykumą pavertė viską aplink, net mūsų veidus, ryškiai oranžiniais. Norėdami sušilti mes šokinėjom ir kvailiojom, fotografavom dykumą ir vieni kitus. Mano nuotraukoje jis stovi su ant galvos bet kaip užmūturiuota arabiška kefija, rankas suspaudęs į kumščius ir plačiai šypsodamasis.

Saulės patekėjimas reiškė mūsų išvykos pabaigą. Papusryčiavom, susirinkom daiktus, nupurtėm nuo kuprinių smėlį ir sėdom į Toyotą kelionei atgal į kaimą. Prieš išsiskirstydami kiekvienas savo keliais vėl užsukom į„biurą“, o ten prie kompiuterio sėdėjęs ir mūsų kompaniją pamatęs beduinas nukreipė žvilgsnį į trijulę: „Japonijoje žemės drebėjimas“. Iš pradžių jie bandė juokauti, kad žemė ten dreba dažnai ir tai jokia naujiena, bet, paprašę leisti patiems prisėsti prie kompiuterio, nuščiuvo. Neužilgo rankoje laikydamas telefoną jis išėjo į lauką gaudyti signalo. Ten truputį pasimetę ir atsisveikinom: mes kartu su vokiete išvažiavom į Aqabą, o jie liko laukti kitos mašinos. 

Wadi Rum buvo priešpaskutinė mano stotelė Jordanijoje. Telefone interneto neturėjau ir vis naujus pranešimus apie žemės drebėjimą ir cunamį Japonijoje skaičiau jau grįžusi į Lietuvą. Mes buvom pažįstami tik vieną dieną. Tokias pažintis filme apie backpackerius "A Map for Saturday" vadina draugais penkioms minutėms. Ir vis dėlto skaitydama apie didėjantį aukų  Japonijoje skaičių ir ryškėjančią milžinišką žalos mastą, galvojau apie jį. Prisimindavau jį dažniau nei raudoną smėlį, kupranugarius kalnų fone, kauliukų barkštelėjimus žaidžiant nardais  ar saulėtekį, kuriuo taip vaikiškai visi džiaugėmės.