Marakešas, Marokas

M'raakesh, M'raakesh!

Saldi mėtinė arbata ir garuojantis tadžinas su kuskusu;

dūmų kvapas sutemus Džemaa el-Fna aikštėj;

saldžiausi gyvenime rankoje trykštantys apelsinai;

gyvačių kerėtojų dūdelių melodijos, skimbčiojantys vandens nešėjų ąsotėliai, išraiškingi pasakorių balsai ir juokas ir plojimai juos ratu apsupusių klausytojų;

klaidūs turgūs su prigrūstom parduotuvėlėm, o jose - žibintai, kilimai, saldumynai, prieskoniai, variniai indai, sidabriniai papuošalai, molinės lėkštės, odiniai dirbiniai, įvairiausiais raštais raižyti baldai, spalvingiausios skaros, chalatai, paveikslai, kailiai ir dar riešutų ir džiovintų vaisių kalnai, supilti taip tobulai, lyg būtų vienas su kitu suklijuoti;

rausvos-oranžinės-geltonos namų sienos, nesibaigiatys gatvių labirintai ir Koutoubia mečetės minaretas kaip švyturys paklydusiems;

Medersa Ben Youssef su spalvingom mozaikom, sudėtingais medžių raižiniais, kaligrafija ir arabeska, su mažais balkonėliais ir siaurais koridoriais;

nakvynė ant stogo po žvaigždėtu dangum ir muezino kvietimas maldai prieš aušrą.

Marakešas kaip tūkstančio ir vienos nakties pasaka, sužavi ir išsekina, įtraukia, nepaleidžia, laiko savyje dar ilgai ilgai iš jo išvykus.