Fesas, Marokas

Mūsų pigus, aptriušęs viešbutukas buvo tiesiai priešais puošnius miesto vartus Bab Bou Jeloud. Pro kambario langus galėjom nuolat stebėti turistų laukiančius rėksmingus berniūkščius-gidus ir kiaurą dieną sėdinėjančius, nieko doro neveikiančius dėdules. Ankstyvi rytai buvo vienintelis paros laikas, kai vartų prieigos ištuštėdavo. Už šitų vartų prasideda Fes el-Bali - klaidus, triukšmingas, spalvų ir kvapų persunktas Feso senamiestis.

Tūkstančiai bevardžių senamiesčio gatvelių savo išsiraizgymu primena labirintą. Jei iš pradžių klaidžioti kiek nedrąsu, kiek vėliau sistema tampa aiški: žmonių srautas neišvengiamai grąžina į vieną iš dviejų pagrindinių paralelinių gatvių - didžiąją (Kebir) arba mažąją (Seghir). Jos prasideda iškart už Bab Bou Jeloud ir susijungia netoli Nedžarine muziejaus - masyviomis durimis ir mediniais raižiniais puošto pastato. Kur bepasisuksi, visur siaurais praėjimais atskirtos prekeivių parduotuvytės, mažos užeigėlės, viešbutukai, tarp turgų ir gyvenamųjų namų įsispraudusios kruopščiai išdekoruotos senosios medresės (Medersa Bou Inania, Medersa el-Attarine).

Vis dėlto pagrindinis Feso reginys yra ne tiek senamiesčio raizgalynė, kiek odų raugyklos ir dažyklos - vieta, kuri atrodo perkelta tiesiai iš viduramžių. Iki šiol odos čia gabenamos ant asiliukų nugarų, rauginimo ir dažymo kubilai daromi iš molio plytų. Rūgštaus, specifinio kvapo tirpalo pripildytuose kubiluose minkštinamos galvijų odos. 

***

Į šiaurę nuo gatvių voratinklio, ant kalno, kur išlikę Merenidų kapų griuvėsiai, atsiveria, ko gero, geriausias vaizdas į miestą. Tą vakarą kalno šlaite piemuo ginė avių bandą. Nuolatinį avių bliovimą lydėjo raginantys bernioko šūksniai, o ant Feso senamiesčio tuo metu iš lėto leidosi sutemos. Tą vakarą, kaip ir vakarą prieš tai, ir dar prieš tai, ir tūkstančius metų iki šiol.