Karalių slėnis. Luksoras. Egiptas

Ankstyvą rytą kitoje Nilo pusėje lėtai kilo oro balionai. Su kuprinėm ant pečių stūmėmės išsinuomotus dviračius į Nilo pakrantę, prie vietinių kelto. Keli smulkūs pinigai, ir liūdno, raukšlių išvagoto veido senukas nukreipė susigūžusių vietinių pilną keltą į kitą upės pusę. 

Vakariniame Nilo krante Luksore yra vadinamasis "Karalių slėnis", kur tarp XVI-XI a. BC palaidoti mažiausiai 62 faraonai. Slėniai, šventyklos ir faraonų kapavietės užima apie 9 kv.km. plotą, todėl pėsčiomis viską apeiti užtruktų. Pirmieji mus pasitinka Memnono kolosai - dvi didžiulės akmeninės statulos. Tada smėlėtu takeliu dar keli kilometrai, ir pasiekiam prie kalno prilipusią Hatšepsutės šventyklą. Šalia jos paliekam dviračius ir kopiam aukštyn į kalnus virš šventyklos. Saulė jau plieskia, visas Luksoras atrodo kaip rūke paskendęs ir net netoliese tekančio Nilo kontūrai išplaukę. Anapus kalno turėtų būti Karalių slėnis. Pakeliui sutinkam keliais vandens buteliais nešiną berniuką - "turistų gelbėtojas", prisistato jis ir paaiškina,  kad "dėl visa ko" kartkartėm vis praeina šitą maršutą ir, jei reikia, nukreipia klaidžiojančius turistus reikiama linkme. 

Karalių slėnyje leidomės į vieną ištapytą kapą po kito. Kaip keista, kad praėjus tūkstantmečiams kai kurios spalvos vis dar tokios ryškios. Kad turistų srautai nepakenktų piešiniams, fotografuoti viduje draudžiama. Ir dienos lankytojų skaičius kai kur ribojamas.

Po pietų mažam restoranėlyje medžių paunksnėje pasukom dviračius į paskutinę šventyklą šiandien - Medinet Habu su ištapytom lubom, išraižytom sienom. O tada grąžinom dviračius, šiek tiek pailsėjom viešbutėlyje ir puikią dieną užbaigėm vakarieniaudamos prašmatniame restorane su vaizdu į Luksoro šventyklą.