Juodoji ir Baltoji dykumos. Egiptas

Paskutinį savaitgalį Egipte susiruošiau į Baltąją dykumą, o likimas man autobuse pasodino bendrakeleivį - silpnai angliškai kalbantį japoną, vardu Shingo. Taip ir važiavom mudu apsupti vietinių senu suklerusiu autobusu visus 290 km. iki el Bawiti kaimo Bahariya oazėje. Tada kartu susiradom viešbutuką ir su jo savininku greitai sutarėm dėl kelionės į dykumą.

Juodoji dykuma iš tikrųjų yra oranžinė, tik vulkaninės kilmės kalnai padengti smulkiais juodais akmenukais - subyrėjusiais sustingusios lavos luitais. Dar toliau į pietvakarius nuo jos plyti Baltoji dykuma, pavadinimą gavusi dėl didelių kreidos sankaupų. Kadaise vandens ir vėjo išgraužtos kreidinės uolos čia kyla neįprasčiausiais pavidalais. Prie vienos iš tokių uolų mes sustojom nakčiai.

Naktys dykumoje šaltos. Net storiausi patalai ir visi susivilkti rūbai nepadėjo atsikratyti paryčiais besismelkiančios šaltos drėgmės. Mūsų gidas beduinas prietemoje sukrovė atsivežtas malkas, įkūrė laužą ir užkaitė arbatos. Sustirusiais pirštais apkabinę garuojančius puodelius tylėdami stebėjom, kaip kylančios saulės spinduliai iš lėto rausvai nuspalvina keistų formų uolienas. Tada vaikščiojom tarp iškilusių luitų, šokinėjom ir šūkavom - vienui vieni, kiek akys užmato.

Saulei patekėjus mudviems buvo paruošti kuklūs pusryčiai. Po to susivyniojom patalus, susikrovėm daiktus, sėdom į džipą ir, pakeliui besiklausydami linksmo, kiek pakimusio mūsų vairuotojo dainavimo, grįžom į oazę. Truputį sušalę, gerai neišsimiegoję, smėlėtais plaukais, bet žibančiom akim.