Venecija, Italija

Į Veneciją leidomės su aistringu meno mylėtoju. Dėl to man labiau įsiminė ne įstabūs meno kūriniai Scuola Grande di San Rocco (Tintoretto! Ticianas!), bet degančios jo akys ir platūs rankų mostai apie tuos paveikslus bepasakojant. 

Paveikslų aš neprisimenu. Neprisimenu ir San Marco Bazilikos interjero (o juk ėjome!) Labiau įsirėžė pirmas pasiplaukiojimas vaporetto, gražūs, bet šiek tiek apleisti namai palei kanalą ir apėmęs nejaukus jausmas, kai Didžiuoju kanalu plaukėme jau sutemus: lauko žibintai šviečia, bet didžioji dalis namų palei kanalą tamsūs. Ten niekas negyvena. Tada man pasirodė, kad naktimis, kai turistai sugrįžta į savo viešbučius, Venecija truputį numiršta.